stulbas

stul̃bas sm. (2) RŽ, NdŽ, BIII214 žr. 1 stulpas 1.

◊ (akims) stulbè bū́ti apie mirštančio, apalpusio ar išsigandusio žmogaus akis: Pasižiūrėjau arti – akys stulbe teip nusigandau Žem. (akys) stulbù (į stul̃bą) atsistójo (pašóko, pavir̃to) apie mirštančio, apalpusio ar išsigandusio žmogaus akis: Ligonies akys į stul̃bą (stulbù) atsistójo K.Būg(Kv). Akys pašoko į stulbą K.Būg(Kv). Ano akys į stul̃bą pavir̃to Kv.